Būta ir palikta

Skylėta atminties skara apsigobus vartau pernykščius lapus, kaip ta žiemos užklupta kuosa. Tarsi

pro rūką ryškėja mano artimieji. Girdžiu jų balsus, pokalbių nuotrupas, močiutės pamokymus,

užkalbėjimus, prietarus. Rupi jų kasdienybė įsipina į dabartį. Per drangą ar pūgą regiu šilines

dzūkes, kelis kilometrus žingsniuojančias į bažnyčią...

Smalsumas, tikėjimas net slogioj kasdienoj padeda įžvelgti nedidelius stebuklus.

Kas būta – atgyja, sužiba, mainosi raštai. Pinasi eilėraščiai iš įvairiaspalvių gijų. Kaip ir

gyvenimas. Dėlioju gabalėlį prie gabalėlio, dygsniuoju prabūto laiko skiautinį.

Zita Mažeikaitė (Gražina Sajienė) – poetė ir vertėja, 1970–1976 m. Vilniaus ir Greifsvaldo

universitetuose studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. 1977–1982 m. dirbo redaktore „Minties“

leidykloje. Nuo 1982 m. atsidėjo vien kūrybiniam darbui, daugiausia vertimams.1991 m.

apdovanota Švedijos rašytojų fondo premija už švedų literatūros sklaidą užsienyje, 1997 m. Šiaurės

šalių Ministrų tarybos premija už švedų poezijos vertimus, 2010 m. Švedijos akademijos premija už

švedų literatūros vertimus, Salomėjos Nėries premija ir „Poezijos pavasario“ laureatės titulu už

eilėraščių rinkinį „Tenoriu būti“, 2022 m. pagerbta LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Autorės poezijai nebūdingas egocentrizmas. Įsiklausymas į aplinkinių likimus, sutapimas su gamtos

ritmais padeda sukurti santūrų, keliasluoksnį, būties šviesa paženklintą eilėraštį. Tai penktoji Z.

Mažeikaitės eilėraščių knyga.